Spektaklio „Pykšt, pokšt, tu - negyvas“ refleksija

Gegužės 21d. Kupiškio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studija (vadovė Vilija Morkūnaitė) ir Kupiškio Lauryno Stuokos - Gucevičiaus gimnazijos roko grupė parodė spektaklį „Pykšt, pokšt, tu - negyvas“.

 Spektaklio tema jautri ir aktuali šiandienai - pasiklydusio, sutrikusio, patyčias patiriančio jauno žmogaus gyvenimas.
 Po spektaklio įvyko žiūrovų - Kupiškio miesto ir rajono mokinių – diskusija apie spektaklį su psichologais.
 Apie ką buvo spektaklis?
 Nėra vieno atsakymo, gali būti daug požiūrio taškų. Vienų mokinių manymu, spektaklis buvo apie vienišą nesuprastą žmogų, kuris turėjo daug vaidinti prieš kitus. Kitų nuomone, spektaklis apie vaikų ir tėvų santykius, nesusikalbėjimą, apie patyčių mokykloje žalą, melavimo sau pavojus, apie siaurą vyriškumo, šaunumo supratimą išsižadant savo tikrųjų interesų, apie kaukes mūsų gyvenime ir kas slypi už jų.
Didžiąją daugumą diskusijose dalyvavusių mokinių labiausiai sukrėtė tėvų nužudymas ir tai, kad, tik tėvams mirus, pagrindinis spektaklio veikėjas Džošas galėjo atsiverti – pasakyti, ką galvoja, tėvai jo minčių nenutraukė, nesprendė už jį. Kėlė klausimą, kodėl tik dabar, kodėl tik po jų mirties? Dar kitus sukrėtė nužudytų bendramokslių klausimas „Kodėl aš?“, „Kodėl aš?“, vidinė Džošo drama, pokalbiai, vykstantys jo mintyse.
 Paklausti, kokio amžiaus buvo Džošas, mokiniai gana vieningai nusprendė, kad 15-16 metų. Žiūrovai užfiksavo visą gamą Džošo jausmų: pyktį, įtūžį, įniršį, nerimą, baimę, gėdą, kaltę, pasimetimą, skausmą, beviltiškumą, vienišumą, gailestį, apmaudą, piktdžiugą, liūdesį, ilgesį, susižavėjimą, pasididžiavimą, taip pat atkreipė dėmesį, kad Džošas jautėsi nesvarbus, nematomas nei tėvų, nei vaikų mokykloje.
 Anot mokinių, Džošas buvo silpnas žmogus. Jis negalėjo atsispirti senelio postūmiui žudyti - būti vyru, nušauti briedį, kuriuo taip gėrėjosi. Taip jis išdavė save, pasielgė prieš savo valią. Pasigirdo balsų, kad medžioklė ir žudymas ne visai tas pats, dažniausiai du visai skirtingi dalykai. Vieningai nuspręsta, kad vis tik medžioklė ne visiems tinka, ir esminis dalykas – neišduoti, paisyti savęs, savo interesų ir nepasiduoti aplinkos įtakai, jei tai prieštarauja tikriesiems poreikiams ir įsitikinimams. Kad ir koks Džošas šaunus atrodė išoriškai, jį persekiojo besikaupiančios problemos: tėvų auklėjimo klaidos (užgaidų tenkinimas, materialinių dalykų pervertinimas, iškelti per dideli reikalavimai, spaudimas dėl pažymių, nesistengimas išklausyti, suprasti), bendraamžių patyčios mokykloje dėl briedžio, draugės atstūmimas, vertinimas kaip nevykėlio, nesuprasto.
 Ne vienam įstrigo kartojami spektaklio metu žodžiai: „Tu užsidedi kaukę, kuri slepia tavo veidą. Veidą, kuris slepia tavo skausmą. Skausmą, kuris drasko tavo širdį. Širdį, kurios niekas nepažįsta.“ Apsimetimas, kad „man nerūpi“, dirbtinis šaunumas, slėpimasis po kauke problemų nesprendžia, tik dar labiau jas suaštrina, atskiria nuo kitų, didina susvetimėjimą ir atsiteisimo troškimą, gali turėti įtakos smurto proveržiui, nesvarbu ar į save, ar į kitus nukreiptą. Prieita prie išvados, kad savižudybės ir kito nužudymo priežastys gali būti visiškai tos pačios. Ta pati agresija, tik vienu metu nukreipta į save, kitu – į kitus.
 Kaukių dėvėjimas – daugelio mokinių kasdienybė. Pašnekovų teigimu, kaukių naudojimas neišvengiamas, kartais labai svarbus ir reikalingas, juk turime kažkiek derintis vieni prie kitų, prie socialinių normų reikalavimų. Deja, Džošo atveju kaukė veikė pražūtingai – jam ne padėjo, o jį pražudė.
Mokiniai kalbėjo apie tai, kaip svarbu turėti bent vieną žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti, su kuriuo galėtum būti toks, koks esi, su kuriuo galėtum pasidalinti ne tik džiaugsmais, viltimis, bet ir rūpesčiais, širdgėla, nusivylimais. Vieniems tokie žmonės tėvai, kitiems draugai, o dėl psichologų nuomonės išsiskyrė. Vieniems labai gerai pakalbėti su visai nepažįstamu žmogumi, kiti nevengia pasikalbėti su psichologu, treti sakė, kad pas psichologą tai greičiausiai neitų, nebent kitos išeities nebebūtų.
Buvo pastebėta, kad Džošas buvo naujokas, dėl to neišvengiamai išgyveno vienišumą ir kitus sunkumus. Mokiniai pasidalino savo patyrimais, kaip patys jautėsi būdami naujokai, kalbėjo apie nežinojimą, ką daryti, kur eiti, aplinkinių nepažinimą, pastangas pritapti, prisitaikyti naujuose kolektyvuose.
 Pašnekovai atkreipė dėmesį, kad Džošas nemanė, jog po nužudymų iškils tiek problemų, tiek vidinių išgyvenimų, kad tai ne kančių pabaiga. Jis atėmė tiek daug ne tik iš nužudytų žmonių, bet ir iš savęs, jis taip pat daug ko nebegalės patirti, išgyventi, pasmerkė save nesibaigiančioms kančioms. Giliai širdyje manė, kad tai tik video žaidimas, kur visada galima paspausti pradžios mygtuką, tačiau žudydamas sunaikino visas savo galimybes.
 Svarstant, kas galėjo padėti išvengti tragedijos, vieningai buvo paminėtas tėvų auklėjimas, bandymas suprasti, išklausyti, nevertinti, nespausti psichologiškai. Jei Džošo tėvai jį būtų išklausę, pasidomėję sūnaus jausmais mokyklos aplinkoje, tikriausiai įvykiai galėjo pakrypti kita linkme. Tėvams buvo svarbiausia sūnaus mokymasis, pažymiai. Paklausti diskusijos dalyviai, kas, jų manymu, yra svarbiausia paauglio gyvenime, sakė, kad svarbiausia savęs pažinimas, išsiaiškinti „kas aš esu?“, kokie mano poreikiai, polinkiai, gebėjimai, vertybės, o kokie pažymiai, – ne visiems labai svarbu, juk ne visi ruošiasi mokslininkais būti. Labai svarbus mokiniams tėvų palaikymas savęs paieškose, ypač leidimas rinktis įvairius būrelius, galimybė vieną mesti, išbandyti kitą. Mokiniai dalinosi savo patirtimis, kad vieni laisvi rinktis, kiti turi savo sprendimus derinti su tėvais.
 Diskutuota, ką būtų galima padaryti mokyklose, kad patyčios liautųsi. Daugumos mokinių nuomone, sumažinti patyčių mokykloje niekaip nepavyktų, mokytojai nieko padaryti negalėtų. Daug kas (mokinių elgesys) priklauso nuo to, kaip šeimoje yra reaguojama į agresiją, koks bendravimas, kokie santykiai susiklosto. Pašnekovų teigimu, daugiausiai patyčių ir dėl jų sunkiausia būna penktose ir šeštose klasėse, vėliau patyčios pradeda rimti, mažėja fizinio smurto, bet daugėja psichologinio. Keli gimnazistai pasidžiaugė, kad labai gerai jaučiasi gimnazijoje, nes gal patyčių ir būna, bet jie jau moka tinkamai į jas reaguoti, pasirinkti, atsirinkti, su kuo bendrauja, ir nebėra tokie pažeidžiami.
 Drauge nuspręsta, kad kaltų ieškojimas problemų nesprendžia. Visi kažkiek atsakingi esame už kitus, nes sąveikaujame, bendraujame, o labiausiai atsakom už savo pačių elgesį. Svarbu būti jautriems sau, neišduoti savęs ir tinkamai, pagarbiai elgtis su kitais.

Psichologė Kristina Vainienė